Homilija
Sekminėse švenčiame regimą išsipildymą Jėzaus pažado atsiųsti Šventąją Dvasią. Tuo ženklu buvo ugnies liežuviai nusileidę ant besimeldžiančių Marijos ir Jėzaus mokinių.
Mums šiandien labai reikia Sekminių stebuklo. Labai reikia kas pakeistų mus ir mus supančią aplinką. Aplinkui save dažnai matome susipriešinusius, susiskaldžiusius, dejuojančius, pasimetusius, nusivylusius, tik save mylinčius ir ant viso pasaulio pykstančius žmones. Tokia padėtis neramina ir, pirmiausia, skatina ieškoti, kodėl mes esame atsidūrę tokioje apgailėtinoje padėtyje.
Pradžios knygoje skaitome apie žmones, nutarusius pasistatyti miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne (plg. Pr 11,1-5). Jie neužbaigė savo statybos, nes ją pradėję ėmė nesusikalbėti. Nesusikalbėjimas reiškia nesuvokimą, kaip reikia gyventi ir ką veikti. Babelio bokšto vardas tapo bevaisių žmogaus pastangų be Dievo simboliu. Bet kokią žmogaus statybą bei kūrybą, kurią jis vykdo be Dievo, ištinka Babelio bokšto likimas.
Jėzaus mokiniai gavo labai didelę užduotį: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Kad šios statybos neištiktų Babelio likimas, Jėzus pažadėjo atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri primintų, ką jis buvo mokęs, saugotų nuo klaidų, gaivintų, atnaujintų ir duotų jėgų eiti net sunkiausių išbandymų keliais.
Tikėjimo simbolyje išpažįstame: „Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją“. Šventoji Dvasia yra neišsenkanti Dievo gyvenimo versmė, galinti mus atgaivinti ir vesti vienybės, tiesos bei meilės keliu . Dėl to Bažnyčia meldžiasi: „Nuvalyk, kas sutepta, laistyk, kas išdeginta, gydyk tai, kas sužeista“.
Mūsų geriausius užmojus dėl sutinkamų kliūčių dažnai paralyžiuoja baimė, kad neįvykdysime užsibrėžtų darbų. Šventoji Dvasia padeda įveikti visas baimes. Jėzaus mokiniai iš baimės net užsirakino aukštutinio kambario duris. Tačiau kai per Sekmines ant jų nužengė Šventoji Dvasia, šie vyrai išėjo į gatves ir ėmė skelbti Gerąją Naujieną apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų. Kur įžengia Dievo Dvasia, iš ten pasitraukia baimė, nes suvokiama, kad esame begalinės Dievo meilės rankose ir ši meilė niekada mūsų nepalieka, jeigu tik mes nepastatome jai sienų. Šventoji Dvasia duodavo drąsos visų laikų kankiniams ir išpažinėjams. Ji veda Bažnyčią, kuri nepaisant žmonių ribotumo auga ir sėkmingai tebekeliauja per tūkstantmečius.
Per Sekmines Šventoji Dvasia pasirodė kaip ugnis, nusileidusi ant susirinkusių mokinių. Jie su savo įpėdiniais ir visais tikinčiaisiais šią dieviškąją ugnį išnešiojo po visą pasaulį. Laimingi yra žmonės, kurie įsileidžia šią dievišką ugnį į savo širdis. Mes tai padarome priimdami Krikštą, Sutvirtinimą ir Susitaikinimo sakramentą. Per išpažintį kunigas ne savo, bet Šventosios Dvasios galia sutaiko mus su Dievu ir Bažnyčia. Jėzus pasirodęs po prisikėlimo mokiniams tarė: „Imkite Šventąją Dvasią! Kam nuodėmes atleisite, bus atleistos!“
Tikrai palaiminta valanda, kai garbingasis arkivyskupas Teofilius šią dievišką ugnį įsileido į savo gyvenimą. Ji fiziškai silpną kunigą, vėliau vyskupą pernešė per visus kančių ir persekiojimų išbandymus.
Verta leisti, kad Šventosios Dvasios ugnis paliestų kiekvieno mūsų gyvenimą. Dėl to mes ir meldžiamės: „Ateik, Šventoji Dvasia! Įžiebk mumyse savo meilės ugnį!“.
Dievo žodis mums primena, kokia turi būti tikinčiųjų žmonių bendruomenė, kokie turime būti mes, kad gautume Šventosios Dvasios dovaną: „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“ (Apd 1, 14). Šventosios Dvasios atėjimo sąlyga yra mokinių vienybė ir malda. Popiežius Benediktas XVI teigia, kad Bažnyčiai reikia rūpintis ne tik veikla, bet dar daugiau – malda.
Sekminės atsako į klausimą, ko reikia dabartinei Lietuvos visuomenei, kad viskas kryptų į gera, kad būtume labiau laisvi, vieningi, drąsūs ir nestokotume vilties kurti savo ateitį. Reikia ne tik mūsų pastangų, bet, visų pirma, reikia Šventosios Dvasios vedimo. „Mūsų veiksmai gimsta mūsų viduje; būtent širdis turi atsiversti į Dievą, o Šventoji Dvasia ją perkeičia, jei mes Jai atsiveriame“ (Pranciškus). Sekminėse maldaukime šio širdžių atsivėrimo Šventosios Dvasios veikimui.
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
